Bankininkystė mūsų šalyje formuotis pradėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Jos plėtra prasidėjo nuo pinigų keitimo. Tai buvo pati primityviausia, tačiau kartu ir pati ankstyviausia bankinė operacija. Pinigų įvairovė bei nevienoda jų vertė (apyvartoje buvo galima sutikti tiek savų, tiek užsienietiškų pinigų) – pinigų keitimas ir kreditas prasidėjo būtent nuo to. Miestuose virė amatai, dirbtuvės, cechai, klestėjo prekyba. Taigi neišvengiamai miestuose iš rankų į rankas keliavo ir pinigai.
Taigi, bankininkystė mūsų žemėse plėtotis pradėjo XIV – XV amžiuje. Tačiau jos plėtra niekuomet nebuvo tokia kaip Vakarų Europos šalyse. Tai lėmė skirtingos valstybių politinės, ekonominės, socialinės bei kitos aplinkybės.
Didžiausi laurai iš visų kunigaikščių turėtų būti priskirti Vytautui Didžiajam. Būtent jis miestams suteikė Magdeburgo teisę (iš dalies savarankiškumą), suteikė privilegijas žydams, leido jiems keisti bei skolinti pinigus. Būtent su žydais ir atsiranda paskola: kai kurie iš jų praturtėdavo ne vien iš prekybos, bet ir rizikingai ėmęsi sudėtingesnės bankinės operacijos – paskolos suteikimo. Paskolas žydai teikdavo su atitinkamomis palūkanomis bei grąžinimo sąlygomis. Dėl šio verslo žydų daugelis nemėgo, tačiau bet kuriuo atveju – jų veikla paskatino bankinių operacijų plėtrą šalyje.
Bankininkystė plėtojosi itin lėtai dėl to, jog didžioji dalis LDK kunigaikščių neskyrė itin daug dėmesio miestų bei šalies ūkinei veiklai, kuri buvo glaudžiai susijusi su šalies ekonomine būkle bei finansinių sistemų plėtra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą